Džonas Edvardas Jonesas: vyras, kuris 27 valandas kabojo galva žemyn Nutty Putty urve ir ten liko amžinai

Kai 26 metų medicinos studentas Džonas Edvardas Jonesas 2009-ųjų lapkričio 24 dieną vakare įlindo į siaurą Jutos valstijos urvo properšą, jis tikriausiai net nesusimąstė, kad tai bus paskutinis kartas, kai jo kūnas judės laisvai. Buvo Padėkos dienos savaitgalis, jis atvyko pas šeimą iš Virdžinijos, o vakaras su broliu ir draugais urve turėjo būti tiesiog dar viena smagi pramoga prieš šventinį vakarienės stalą. Vietoj to, ta naktis virto viena garsiausių ir tragiškiausių urvinėjimo istorijų pasaulyje.

Nutty Putty urvas, esantis netoli Elberta miestelio Jutos valstijoje, dešimtmečius buvo mėgstama vieta tiek patyrusiems spelunkologams, tiek skautų būreliams ar smalsiems studentams. Kasmet jį aplankydavo apie penkis tūkstančius žmonių. Urvą 1960 metais atrado Dale’as Greenas su draugais – pavadinimą jam sugalvojo dėl minkšto, molio panašumo priminančio molį, kurį buvo galima minkyti rankomis, panašiai kaip vaikišką žaislą „Silly Putty“. Būtent iš čia ir kilo šis keistokas pavadinimas.

Kelionė, kuri turėjo baigtis grįžimu namo

Tą lapkričio vakarą į urvą leidosi vienuolikos žmonių grupė – Džonas, jo brolis Joshas ir dar keletas draugų bei šeimos narių. Apie aštuntą valandą vakaro jie pradėjo eiti per vadinamąjį „Didįjį šliūžę“ (Big Slide), vieną populiaresnių urvo maršrutų. Džonas jau seniai nebuvo lankęsis po žeme, tačiau ankstesnė patirtis ir pasitikėjimas savo jėgomis jam neleido suabejoti, ar verta rizikuoti.

Praėjus maždaug valandai, jis su broliu ir dviem draugais nutarė paieškoti vienos siauriausių ir garsiausių urvo vietų – prasmegimo, kurį vietiniai vadino „Gimimo kanalu“. Tai buvo žinoma kaip sudėtinga, bet praeinama atkarpa, turinti vietą apsisukti gale. Būtent ten ir slypėjo lemtinga klaida.

Siauriausia urvo vieta

Džonas nusprendė lįsti galva pirmyn. Tamsoje jis pasuko ne į tą properšą, kurios ieškojo – vietoj žinomo praėjimo pateko į siaurą, maždaug 45 centimetrų pločio ir vos 20–25 centimetrų aukščio plyšį. Šešių pėdų ūgio ir apie 90 kilogramų sveriantis vyras čiuožė vis giliau, kol suprato, kad apsisukti nebeįmanoma. Priekyje jis pamatė properšą ir nusprendė, kad joje bus pakankamai vietos prasispausti – tam jis giliai įkvėpė, suspaudė krūtinę ir bandė prasibrauti pro akmenį.

Manevras nepavyko taip, kaip jis tikėjosi. Džonas liko įstrigęs apverstas galva žemyn, maždaug septyniasdešimties laipsnių kampu, apie keturiasdešimt metrų po žeme ir daugiau nei du šimtus metrų nuo įėjimo į urvą. Kūno svoris ir gravitacija spaudė krūtinę, apsunkindami kvėpavimą, o rankos ir kojos buvo taip suspaustos akmens, kad judėti savarankiškai jis nebegalėjo.

Jo brolis Joshas pirmasis pamėgino jį ištraukti. Kai pamatė, kiek giliai akmuo prarijo Džono kūną, suprato, kad situacija yra rimtesnė, nei bet kuris iš jų buvo pasiruošęs.

Kai iškviečiami profesionalai

Grupė greitai suvokė, kad savomis jėgomis Džono ištraukti nepavyks, ir iškvietė pagalbą. Į vietą atvyko Jutos apygardos šerifo pareigūnai bei ugniagesiai gelbėtojai, urvų gelbėjimo specialistai ir savanoriai spelunkologai, gerai pažįstantys šią urvų sistemą. Prasidėjo operacija, kuri truks daugiau nei parą.

Gelbėtojai turėjo dirbti itin ankštoje erdvėje, kur net vienas žmogus vos galėjo prasisukti, o Džonas buvo apsuptas akmens iš visų pusių. Buvo bandoma taikyti skirtingas technikas – nuo tiesioginio traukimo iki sudėtingesnės skriemulių ir lynų sistemos, sukurtos taip, kad sumažintų jėgą, reikalingą jį ištraukti neplėšant kūno ar nesukeliant dar didesnės traumos.

Vienu metu atrodė, kad situacija pradeda gerėti – Džoną pavyko šiek tiek pajudinti aukštyn. Tačiau įrangos gedimas grąžino jį atgal į tą pačią properšą, kur jis buvo įstrigęs jau daugiau nei parą. Vienas iš gelbėjimo operacijai vadovavusių pareigūnų vėliau pripažino, kad tuo momentu padėtis tapo itin nestabili.

Dvidešimt septynios valandos

Visą tą laiką Džonas buvo sąmoningas didžiąją dalį laiko, nors jėgos akivaizdžiai seko. Kūno padėtis – galva žemyn, krūtinė suspausta – kėlė vis didesnę riziką organizmui: kraujo apytaka sutrikdavo, kvėpuoti darėsi vis sunkiau. Medikai, budėję prie urvo įėjimo, negalėjo pasiekti jo tiesiogiai, todėl visa pagalba turėjo būti teikiama per siaurą properšą, dažnai vos matant pacientą.

Praėjus daugiau nei parai nuo tada, kai Džonas įlindo į properšą, jo organizmas nebeatlaikė. Jis buvo paskelbtas mirusiu 2009 metų lapkričio 25 dienos vakare, likus vos keliems minutėms iki vidurnakčio – praėjus maždaug 27 valandoms nuo įstrigimo momento.

Sprendimas, kurio niekas nenorėjo priimti

Po Džono mirties gelbėtojai ir šeima susidūrė su dar vienu sunkiu klausimu – ar verta rizikuoti žmonių gyvybėmis, bandant ištraukti jau nebegyvą kūną iš tokios pavojingos ir ankštos vietos. Po ilgų svarstymų šeima nusprendė, kad tolesni bandymai būtų per daug pavojingi tiems, kurie turėtų leistis žemyn.

Praėjus kelioms dienoms po tragedijos, valdžios institucijos nusprendė, kad urvas bus uždarytas visam laikui. Gruodžio pradžioje įėjimas buvo užsprogdintas ir užpiltas betonu – Džono kūnas liko urve, kuris nuo tada oficialiai laikomas jo kapavietė. Prie buvusio įėjimo šeima įrengė atminimo lentą.

Džonas paliko žmoną ir vos trylikos mėnesių dukrelę Elizabeth, šeimoje vadintą Lizzie. Antrasis vaikas turėjo gimti jau kitų metų vasarą.

Ką ši istorija pakeitė

Nutty Putty urvo tragedija sukrėtė ne tik Jutos, bet ir viso pasaulio urvinėjimo bendruomenę. Iki tol urvas buvo laikomas santykinai saugiu, populiariu tarp pradedančiųjų ir šeimų su vaikais objektu – jame anksčiau jau buvo nutikę mažesnių incidentų, tarp jų ir skautų grupės, kuriems prireikė pagalbos išlipant. Tačiau Džono atvejis parodė, kaip greitai net nedidelė klaida siaurose, sunkiai prognozuojamose erdvėse gali virsti mirtina.

Po šio įvykio urvų tyrinėtojų bendruomenėje pradėta daug atviriau kalbėti apie riziką, susijusią su vadinamosiomis „skvyzais“ – itin siauromis properšomis, kurias tyrinėtojai bando įveikti prasispausdami. Daugelis patyrusių spelunkologų ėmė aiškiau perspėti, kad niekada nereikėtų lįsti į nežinomą ar nepatikrintą properšą galva pirmyn, o ypač – vieniems, be draugų, galinčių iškart reaguoti.

Džono brolis Joshas, dalyvavęs gelbėjimo bandymuose ir stebėjęs visą tragediją iš arti, vėliau viešai pasisakė už tai, kad urvas liktų uždarytas visam laikui, siekdamas, jog broliui būtų leista ramiai ilsėtis. Pačiam Joshui šis įvykis paliko gilų pėdsaką – praėjus metams jis susidūrė su potrauminio streso simptomais, kreipėsi į psichiatrą ir ilgai dirbo su savimi, bandydamas susitaikyti su tuo, ko negalėjo pakeisti tą lapkričio naktį.

Vieta, kurios šiandien nebėra

Šiandien ten, kur kadaise buvo urvo įėjimas, lankytojai randa tik betono plokštę ir nedidelę atminimo lentelę su Džono vardu. Pati Nutty Putty urvų sistema, dešimtmečius traukusi tyrinėtojus savo siaurais koridoriais ir netikėtais posūkiais, liko užrakinta po žeme kartu su žmogumi, kuris vieną vakarą tiesiog norėjo pamatyti, kas slypi už kito posūkio.

Praėjus daugiau nei penkiolikai metų, ši istorija tebėra viena dažniausiai minimų kalbant apie urvinėjimo pavojus – ne todėl, kad Džonas Jonesas darė kažką neįprastai neatsargaus, o todėl, kad jo atvejis primena: net gerai pažįstamoje, tūkstančių žmonių aplankytoje vietoje užtenka vienos klaidingai pasirinktos properšos, kad viskas pasikeistų negrįžtamai.