Eksperimentas su pelėmis: kas nutiko sukūrus tobulas sąlygas
Eksperimentas su Pelėmis.
Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje mokslininkas Johnas B. Calhounas atliko eksperimentą, kuris šiandien vis dar kelia susidomėjimą. Jis tyrinėjo, kaip pelės reaguotų į tobulas gyvenimo sąlygas be išorinių pavojų ir su neribotais ištekliais. Eksperimentas atskleidė neįtikėtinus ir net bauginančius rezultatus.
Eksperimentas prasideda – tikslas ir sąlygos
Calhounas norėjo sužinoti, kaip gyventų pelės, jeigu joms būtų suteikta ideali aplinka. Jo eksperimentinė erdvė, pavadinta „Visata 25“, buvo tarsi pelėms sukurtas rojus: pakankamai maisto, vandens, vietos ir patogi temperatūra. Jokios grėsmės ar išorinės įtampos.
Eksperimentinė aplinka
Eksperimento erdvė buvo sukurta taip, kad pelės jaustųsi visiškai saugios. Kiekviename kampe buvo įrengti atskiri narveliai, kuriuose jos galėjo miegoti. Šie „apartamentai“ buvo erdvūs ir atskirti nuo bendros gyvenamosios zonos. Maistas buvo neribotas ir lengvai pasiekiamas. Vanduo taip pat buvo tiekiamas visur, kur reikėjo.
Populiacijos pradžia ir augimas
Pirmaisiais mėnesiais pelės elgėsi labai normaliai. Jos dauginosi, ir populiacija pamažu didėjo. Maždaug per pirmus du šimtus dienų pelėms netrūko nei vietos, nei resursų. Gyvenimas klestėjo, o populiacija sparčiai augo.
Kai narve gyveno apie 600 pelių, pradėjo ryškėti keisti elgesio pokyčiai. Kiekvienas individas turėjo vis mažiau asmeninės erdvės, o socialinė hierarchija tapo paini ir sudėtinga. Pelės pradėjo keistai elgtis, atsirado agresijos, izoliacijos ir socialinio elgesio problemų.
Eksperimentas pasisuko konflikto link
Kai populiacija pasiekė savo piką, pelės ėmė elgtis destruktyviai. Kai kurios pelės tapo itin agresyvios ir pradėjo kovoti su savo grupės nariais be jokios aiškios priežasties. Kitos pelės, ypač patinai, pradėjo elgtis pasyviai, atsitraukė nuo socialinio gyvenimo ir praleisdavo laiką atskirai. Kai kurie patinai nustojo kovoti dėl teritorijos, o tai prieštarauja natūraliam pelių instinktui.
Kartu su agresyviu elgesiu atsirado ir apatija. Kai kurios pelės tiesiog „pasitraukė“ nuo visko. Šios pelės laiką leisdavo atokiuose narveliuose, kur daugiausia miegojo, prausėsi ir nesidomėjo aplinkiniais. Šį reiškinį Calhounas pavadino „grožio elgesiu“, nes šios pelės laiką skirdavo tik savo išvaizdai prižiūrėti, tačiau atsisakydavo bendravimo ir sąveikos su kitais.
Gimstamumo kritimas
Eksperimentui tęsiantis, gimstamumas ženkliai sumažėjo. Motinos pelės dažnai nustojo rūpintis savo jaunikliais, o dauguma palikuonių neišgyvendavo. Pamažu populiacija pradėjo mažėti, nes pelės tiesiog nebedauginosi. Dėl šios priežasties populiacija pradėjo nykti, net ir turėdama neribotus išteklius.
Eksperimento pabaiga ir rezultatai
Calhouno eksperimentas baigėsi, kai populiacija praktiškai išnyko. Po kelių kartų pelės nustojo daugintis ir jų gyvenimo būdas pasikeitė taip drastiškai, kad jų populiacija sunyko be išorinių grėsmių. Calhounas iškėlė hipotezę, kad tobulos sąlygos gali sukelti destruktyvius elgesio modelius dėl socialinės struktūros nykimo.
Šis eksperimentas atskleidė, kad tiek pelėms, tiek žmonėms būtina subalansuota gyvenimo aplinka. Pasirodė, jog resursų gausa nėra vienintelis veiksnys, svarbus išlikimui. Socialiniai ryšiai ir natūralus streso lygis gali būti būtini sveikam populiacijos vystymuisi.
