Ieškojo meilės Tinderyje – tai ką rado nelinkėtų net priešui

Pažinčių programėlės jau seniai nebėra vien tik romantiškų istorijų pradžia. Jos tapo savotišku socialiniu veidrodžiu, kuriame atsispindi ne tik žmonių lūkesčiai, bet ir jų praeitis. Kartais vienas „match“ gali reikšti malonų pokalbį, o kartais – netikėtą susitikimą su situacijomis, kurios, atrodė, jau seniai liko už nugaros.

Tai pasakojimas ne apie romantiką ar nusivylimą pasimatymais, o apie keistą ir kiek absurdišką sutapimą, kai pažinčių programėlė suveda su žmogumi, kurio niekada nesitikėtum vėl sutikti. Tai priminimas, kad kartais ieškodami kažko naujo, galime netikėtai atsiremti į senas, neišspręstas istorijas. Pasakojimas tikra kaip ir pati istorija.

Mano vardas Samanta (vardas pakeistas, redakcijai žinomas). Ilgai galvojau, ar apskritai verta pasakoti šią istoriją, bet kuo daugiau apie ją mąstau, tuo aiškiau suprantu – ji per daug absurdiška, kad liktų tik mano galvoje.

Į Tinderį grįžau po ilgesnės pertraukos. Be iliuzijų, be romantinių lūkesčių. Tiesiog norėjosi šiek tiek gyvo bendravimo, gal kavos po darbo, gal paprasto pokalbio be gilių įsipareigojimų. Profilį susitvarkiau minimaliai – kelios normalios nuotraukos, trumpas aprašymas ir jokių pažadų apie amžiną meilę.

Braukiau gana mechaniškai. Daug veidų, daug panašių aprašymų, daug tuščių frazių. Ir tada užkliuvo vienas profilis. Tvarkingas. Ramus. Be perdėto pasitikėjimo savimi. Aprašyme – žodžiai apie sąžiningumą, stabilumą, norą gyventi paprastai. Pagalvojau, kad kartais paprastumas yra geras ženklas.

Įvyko match.

Pokalbis, kuris nekėlė įtarimų

Mūsų pokalbis nuo pat pradžių buvo keistai normalus. Be kvailų replikų, be spaudimo, be klausimų, kurie verčia norėti uždaryti programėlę. Jis rašė ramiai, domėjosi, atsakydavo išsamiai. Nebuvo jausmo, kad bendrauju su žmogumi, kuris skuba kažkur toliau.

Po kelių dienų jis pasiūlė susitikti kavos. Paprastai. Be didelių planų. Be spaudimo. Sutikau beveik automatiškai.

Akimirka, kai pažįstamas jausmas sugrįžo

Į kavinę atėjau anksčiau. Užsisakiau kavos, atsisėdau prie lango ir stebėjau žmones. Kai jis įėjo, pirmas jausmas buvo labai keistas. Ne „patinka“ ir ne „nepatinka“. Labiau toks vidinis stabtelėjimas.

Veidas atrodė pažįstamas. Balsas taip pat. Net jo judesiai, kaip jis nusivilko striukę, kaip pasisveikino. Kuo ilgiau žiūrėjau, tuo aiškiau darėsi – tai ne sutapimas.

Ir tada prisiminiau.

Tai buvo tas pats vaikinas, kuris prieš kurį laiką man pardavė telefoną. Tuo metu viskas atrodė visiškai tvarkinga. Telefonas veikė, buvo gražiai supakuotas, pardavėjas mandagus. Niekas neatrodė įtartina.

Kol vieną dieną į mano duris pasibeldė policija.

Situacija, kurios nenorėčiau pakartoti

Paaiškėjo, kad telefonas vogtas. Prasidėjo nemalonūs pokalbiai, aiškinimaisi, dokumentai. Jausmas buvo toks, lyg būčiau įtraukta į problemą, kurios pati nesukūriau. Bandžiau susisiekti su vaikinu, kuris man jį pardavė. Rašiau. Skambinau. Laukiau atsakymo.

Jo nebuvo.

Neilgai trukus supratau, kad esu užblokuota visur. Telefonas. Socialiniai tinklai. Skelbimų platforma. Tylėjimas buvo labai aiškus.

Ir štai dabar tas pats žmogus sėdėjo priešais mane, ramiai gėrė kavą ir kalbėjo apie savo darbą, pomėgius ir planus ateičiai.

Pokalbis, kuriame viskas buvo aišku be žodžių

Jis manęs neatpažino. Arba labai gerai apsimetė. Aš nusprendžiau nekilti iš vietos ir nedaryti jokios scenos. Tiesiog stebėjau. Klausiau. Jis kalbėjo apie tai, kaip vertina ramų gyvenimą, kaip nemėgsta problemų, kaip stengiasi viską daryti teisingai.

Vienu momentu, visiškai ramiai, paklausiau:
„Beje, ar dar pardavinėji telefonus internete?“

Jo reakcija buvo akimirksniu pastebima. Trumpa pauzė. Žvilgsnis į šalį. Neaiškus atsakymas ir labai greitas temos pakeitimas. Man to visiškai pakako.

Išėjimas be aiškinimų

Mes išgėrėme kavą iki galo. Atsisveikinimas buvo mandagus ir trumpas. Jokio konflikto, jokio balso pakėlimo. Tą patį vakarą match dingo. Ir daugiau niekada nebeatsirado.

Ką ši istorija man paliko

Tai nebuvo pasimatymas, kuris skaudino. Tai buvo keistas, bet labai aiškus priminimas. Kartais žmonės pasikeičia tik iš išorės. Gražesnės nuotraukos, geresni aprašymai, ramesnis tonas. Bet esmė lieka ta pati.

Man ši istorija parodė kelis paprastus dalykus:

• ne visi tvarkingi profiliai reiškia tvarkingą realybę

• tylėjimas dažnai yra pats garsiausias atsakymas

• kartais geriausia išeiti ramiai, nieko neaiškinant

Apibendrinimas

Aš ieškojau paprastos pažinties, o radau seną istoriją, kuri jau seniai buvo užversta. Šis susitikimas nieko nesugriovė ir nieko nepridėjo. Jis tiesiog padėjo galutinį tašką. Ramų. Be emocijų. Be noro dar kartą atsigręžti.