Kaip be meistro pakeičiau seną šviestuvą nauju: paprastas elektros prijungimo vadovas

Nežinau, kaip jums, bet man jau seniai ėmė erzinti tas senas, gelsvai švytintis šviestuvas virtuvėje. Toks, kurį paveldi su butu ir kuris lyg iš tarybinės parodos – nei grožio, nei šviesos. Dieną jis visai netrukdė, bet vos tik temdavo – visas kambarys paskęsdavo blankioje, nemalonioje šviesoje, nuo kurios net sriuba atrodydavo kaip iš ligoninės valgyklos. Kurį laiką dar ignoravau, bet galiausiai pasakiau sau – gana. Reikia kažko modernesnio, stilingesnio, o svarbiausia – šviesesnio.

Tad pradėjau paieškas ir gana greitai akis užkliuvo už tų modernių pakabinamų šviestuvų, kurie dabar labai madingi. Paprasti, elegantiški, o svarbiausia – LED’ai, kurių nereikės keisti kelis metus. Pasirinkau tokį, kuris tinka tiek virš virtuvės stalo, tiek kaip interjero akcentas. Užsisakiau, atėjo per porą dienų, ir tada atsirado klausimas: o kas dabar? Kviesti elektrikus dėl vieno šviestuvo nelabai norėjosi – visgi ne raketų mokslas. Nusprendžiau pabandyti pats. Ir žinot ką? Tai buvo vienas iš tų momentų, kai jautiesi kaip mažas elektrikas dideliame pasaulyje.

Ką reiškia „pakeisti šviestuvą“ kai esi ne elektrikas?

Iš pradžių tai skamba paprastai – nuimi seną, uždedi naują. Bet kai tik užlipau ant taburetės, pamačiau tuos tris laidus – rudą, mėlyną ir geltonai žalią – ir supratau, kad čia jau nebe Lego konstravimas. Sunku buvo net įžiūrėti, kas kaip prijungta, nes izoliacinė juosta buvo apvyniota lyg tam, kad paslėptų kokią paslaptį.

Pirmoji kliūtis – elektros atjungimas. Atrodė juokinga, bet tikrai patikrinau, ar viskas išjungta ne tik su svirtimi skydelyje, bet ir su įtampos testeriu (kurį teko skolintis iš kaimyno). Geriau jau 5 kartus patikrinti, nei kartą išmokti pamoką su kibirkštimi.

Prijungti laidus nebuvo taip sunku, kaip atrodė

Kai jau žinojau, kad laidai „negyvi“, atsisukau seną šviestuvą. Ten buvo tik trys laidai, sujungti per lyginę gnybtų kaladėlę (vadinamą terminalu). Naujame šviestuve – lygiai tokia pati schema: rudas – fazė, mėlynas – nulis, o geltonai žalias – įžeminimas.

Patarimas: jei nėra įžeminimo laido lubose (mano atveju nebuvo), galima tą geltonai žalią tiesiog izoliuoti – bet jei šviestuvas metalinis, geriau būtų jį turėti dėl saugumo.

Prisukau laidus prie terminalo, viską sandariai suveržiau, sutvarkiau izoliaciją. Tada liko konstrukcinė dalis – pritvirtinti prie lubų. Čia jau reikėjo grąžto, kai kurių keiksmų ir gero akies taiklumo. Gerai, kad pakuotėje buvo visos tvirtinimo detalės: plokštelė, kaiščiai, varžtai. Prieš tvirtindamas, dar kartą pasitikrinau aukštį – juk modernūs pakabinami šviestuvai dažnai turi reguliuojamus troselius ar laidus.

Ką išmokau (ir ką galiu patarti kitiems)

Pirmiausia – nebijoti. Elektros darbai atrodo baisūs tik tol, kol nesupranti, kas vyksta. Viskas tampa logiška, kai atsiranda aiškumas: kuris laidas kur eina, kokia jų paskirtis. Ir aišku, saugumas – tai numeris vienas.

Antra – verta investuoti į kokybišką šviestuvą. Mano pasirinktas buvo ne tik estetiškas, bet ir lengvas, su aiškiomis instrukcijomis (lietuvų kalba!), todėl visas darbas užtruko gal porą valandų, bet rezultatas – visam vakarui.

Ir galiausiai – nieko nėra smagiau, nei atsukti jungiklį, pamatyti šviesą ir žinoti: tai padariau aš. O tas senas šviestuvas? Dabar jis gyvena dėžėje garaže – gal kada prireiks atmušt bulvių vagį.