Kaip sutaupyti Lietuvos prekybos centruose? Patyręs pirkėjas dalinasi savo paslaptimi

Maisto ir kasdienių prekių kainos Lietuvos prekybos centruose pastaruoju metu verčia ne vieną giliau pasikraustyti kišenes. Visi matome tuos pačius skaičius čekiuose, visi kartais dūsaujame prie kasos. Tačiau pastebėjau įdomų dalyką: kol vieni mano pažįstami piktinasi infliacija, aš iš parduotuvės išeinu su pilnais maišais tų pačių kokybiškų produktų, išleidęs 30–50 % mažiau.

Mano vardas Tomas. Nesiekiu savęs vadinti finansų ekspertu, tačiau jau penkerius metus minu Lietuvos prekybcentrių slenksčius su viena misija – nepermokėti nė vieno cento ten, kur galima sutaupyti. Viskas prasidėjo tada, kai gimė antrasis vaikas ir pastebėjome, kad maistui pradėjome išleisti tiesiog neadekvačią šeimos pajamų dalį. Tuomet pradėjau vesti griežtą Excel lentelę, analizuoti čekius ir, pripažįstu, tapau šiek tiek „apsėstas“. Per šį laiką perkandau didžiųjų šalies prekybos tinklų rinkodaros triukus ir ištobulinau sistemą, kuri mano keturių asmenų šeimai kas mėnesį leidžia sutaupyti apie 200–300 eurų. Šiandien atvirai dalinuosi savo „auksinėmis“ taisyklėmis ir asmenine patirtimi.

1. Mano didžioji paslaptis: „Kortelių žongliravimas“ ir kova su algoritmais

Jei jūsų fizinėje piniginėje vis dar puikuojasi tik viena plastikinė nuolaidų kortelė, o telefono ekrane nėra nė vienos prekybos tinklo ikonos, turiu jus nuliūdinti – jūs kasdien pralaimite šį karą. Ir pralaimite jį profesionaliems prekybos tinklų rinkodaristams bei jų kuriamiems algoritmams. Aš savo išmaniajame telefone esu sukūręs atskirą aplanką skambiu pavadinimu „Medžioklė“. Čia tvarkingai sugrupuotos „Lidl“, „Maxima“, „Iki“, „Rimi“ ir „Norfa“ programėlės. Kiekvienas šių tinklų desperatiškai kovoja dėl mūsų lojalumo ir kasdienių eurų, tačiau saldžiausius pasiūlymus bei giliausias nuolaidas jie pasilieka tiems pirkėjams, kurie sutinka žaisti pagal jų taisykles.

Aš turiu griežtą taisyklę: niekada neišlipu iš automobilio prekybos centro aikštelėje prieš tai neatidaręs tos parduotuvės programėlės. Tai trunka vos minutę, bet sutaupo dešimtis eurų. Per kelerius metus perpratau, kaip veikia šios sistemos, ir dabar sėkmingai jomis naudojuosi.

• Kaip aš „apgaunu“ ir dresiruoju programėles: Didieji tinklai naudoja dirbtinį intelektą, kuris akylai seka jūsų pirkimo istoriją ir analizuoja įpročius. Jie žino, kada baigiasi jūsų perkama kava, kokį sūrį mėgstate ir kaip dažnai perkate skalbiklį. Aš pastebėjau šią priklausomybę ir pradėjau taikyti „bado taktiką“. Jeigu matau, kad mano mėgstama kava kainuoja per daug, aš jos tiesiog nebeperku tame tinkle gerą mėnesį ar pusantro. Kas nutinka? Algoritmas sunerimsta, kad praranda pastovų klientą. Sistemos viduje įsijungia signalas ir – „burtų“ dėka – kitą pirmadienį mano asmeniniuose programėlės pasiūlymuose atsiranda išskirtinė, tik man skirta 40 % nuolaida būtent tai kavai. Aš perku prekes ciklais: sukuriu dirbtinį deficitą, laukiu, kol algoritmas man pasiduos, o tada nusiperku atsargų keliems mėnesiams į priekį.

• „Gimtadienio“ spąstai ir paslėpti aktyvavimo kuponai: Mano bičiuliai dažnai skundžiasi: „Tomai, čia viskas yra apgaulė! Prieš eidamas mačiau reklamą, kad bus nuolaida, bet kasoje man vis tiek priskaičiavo pilną sumą!“. Tokiais atvejais aš visada užduodu tą patį klausimą: „O ar tu programėlėje paspaudei tą mažą mygtuką „Aktyvuoti kuponą“?“. Dažniausiai sulaukiu nustebusio žvilgsnio. Prekybininkai puikiai žino žmogaus psichologiją – jie tikisi, kad jūs būsite išsiblaškę, skubėsite ir tiesiog pamiršite rankiniu būdu aktyvuoti nuolaidą. Tai jų būdas apsisaugoti nuo per didelio nuolaidų išdalijimo. Aš išugdžiau nepalaužiamą refleksą: vos tik atsistoju į gyvą eilę prie kasos ar savitarnos terminalo, išsitraukiu telefoną ir mechaniškai spaudau visus įmanomus „aktyvuoti“ mygtukus iš eilės. Net ir tuos, kurių prekių tą dieną neperku – maža ką, o gal sistemoje užsifiksuos papildomas lojalumo taškas.

2. Žvilgsnio korekcija: Kodėl prekybos centre aš visada žiūriu į žemę?

Kai užeinu į bet kurį prekių skyrių – nesvarbu, ar tai būtų makaronai, alyvuogių aliejus, ar paprasčiausi konservuoti žirneliai – mano žvilgsnis automatiškai nusileidžia žemyn. Tai nėra drovumas, tai – finansinė strategija. Modernūs prekybos centrai yra suprojektuoti pagal griežtus prekių išdėstymo standartus. Brangiausi produktai, į kurių kainą jau įskaičiuoti milijoniniai reklamos biudžetai, televizijos klipai ir garsių nuomonės formuotojų honorarai, visada bus pastatyti jūsų akių lygyje. Tai vadinamoji „auksinė zona“. Prekybininkai žino, kad pavargęs po darbo žmogus tiesiog ties ranką į tai, kas patogiausia ir arčiausia.

Aš pats ilgus metus buvau šio jaukio auka. Griebdavau pažįstamas pakuotes ir lėkdavau toliau, kol vieną dieną nepradėjau gilintis į prekių ženklų kilmę ir jų užkulisius. Lentynų pačioje apačioje, kur norint pasiekti prekę reikia beveik pritūpti (arba pačiame viršuje, kur tenka pasistiebti), prekybininkai sąmoningai slepia savo privačių etikečių produktus. Tai visi tie prekių ženklai, kaip „Well Done“, „Pilos“, „K-Classic“, „Favorit“ ar „Rimi Smart“. Žmonės jų kartais vengia, klaidingai manydami, kad pigesnė prekė būtinai yra prastesnės kokybės.

• Mano asmeninis eksperimentas, atvėręs akis: Puikiai prisimenu dieną, kai nusprendžiau atlikti detalų tyrimą pieno skyriuje. Paėmiau garsaus, madingo prekės ženklo graikišką jogurtą iš „auksinės zonos“ už 1,49 Eur ir privataus prekybos tinklo etiketės jogurtą iš pačios apatinės lentynos už 0,79 Eur. Apvertęs abi pakuotes pradėjau lyginti mažomis raidėmis parašytą informaciją ir gamintojo kodus. Mano nuostabai, abu jogurtus pagamino ta pati gamykla Estijoje. Sudėtis, mažorinės savybės, baltymų bei riebalų procentas sutapo iki smulkmenų. Vienintelis skirtumas buvo pakuotės dizainas ir kaina – už žinomą vardą būčiau permokėjęs beveik dvigubai! Nuo to laiko aš nebemoku už gražius logotipus ir skambius šūkius. Žiūrėjimas į žemę man tapo įpročiu, leidžiančiu rasti identiškos kokybės produktus už protingą kainą.

3. Mano savaitės grafikas: kada aš medžioju didžiausias nuolaidas?

Kai prekybos centre prieinu prie lentynos ir matau ryškius kainų mažinimo lipdukus – 30 %, 50 % ar net 70 % – man tai nebėra gėdos ar nepatogumo jausmas, kaip kad dvejodami galvoja kai kurie pirkėjai. Man šie lipdukai yra gryno racionalumo, matematinio apskaičiavimo ir pergalės prieš sistemą įrodymas. Didieji tinklai privalo realizuoti šviežią mėsą, žuvį, kulinariją ar pieno produktus, kurių galiojimo terminas artėja prie pabaigos, todėl jie nukainoja šias prekes pagal labai griežtą vidinį grafiką. Per daug laiko praleidęs parduotuvėse, aš susidariau savo asmeninį „medžioklės maršrutą“, kuriuo sėkmingai vadovaujuosi:

• Mano neperžengiama taisyklė dėl galiojimo laiko: Niekada, pakartosiu – niekada nebijokite pirkti mėsos ar žuvies, kurios galiojimas baigiasi būtent šiandien. Žmonės dažnai apsisuka ir nueina, galvodami, kad produktas jau sugedęs. Tai mitas. Jei grįžęs namo tą mėsą iškart dedu į keptuvę, išverdu sriubą arba tiesiog gausiai užmarinuoju su prieskoniais bei aliejumi, ji šaldytuve saugiai ir skaniai tarnauja dar dvi ar tris dienas. O jeigu mano planai netikėtai pasikeičia ir vakarienės namuose negaminu – mano namų šaldiklis tampa geriausiu draugu. Viskas, kas pirkta su 50 % nuolaida, keliauja į šaldymo kameras ir laukia savo valandos. Tai leidžia man sukurti asmeninį strateginį maisto rezervą, už kurį sumokėjau centus.

4. Matematika prie lentynos: Kaip mane bandė apgauti pakuotėmis

Pastaraisiais metais pastebėjau baisią tendenciją – „mažoji infliacija“ (shrinkflation). Pakuotės vizualiai lieka tokios pačios, bet turinio mažėja. Prisipažinsiu, anksčiau tiesiog griebdavau sviesto pakelį per daug negalvodamas. Kol vieną dieną namuose kepdamas pyragą supratau, kad receptyvui trūksta riebalų – pakelis svėrė nebe 200 g, o 170 g! Kaina, žinoma, liko ta pati.

Nuo to laiko mano pagrindinis ginklas – kaina už kilogramą arba litrą. Ji visada nurodyta čekiuko apačioje, labai mažais skaičiukais.

Pavyzdys iš mano patirties: Stovi dvi didelės kavos pakuotės. Viena su dideliu užrašu „AKCIJA – ŠEIMYNINĖ PAKUOTĖ!“. Paskaičiuoju kilogramo kainą: akcijinės kavos kilogramas kainuoja 12 Eur, o šalia stovinčios mažesnės pakuotės (be jokios akcijos ženklų) – 10,50 Eur/kg. Prekybininkai tikisi, kad pamatę žodį „akcija“ prarasite budrumą. Neleiskite jiems laimėti.

5. Geltonų etikečių aklumas: Istorija apie „netikras“ nuolaidas

Aš pats anksčiau sirgau šia liga – vadinu ją „geltonos spalvos hipnoze“. Pamatai ryškią etiketę ir smegenys išsijungia: „reikia imti, juk pigiau!“.

Kartą atlikau eksperimentą. Likus savaitei iki didžiųjų nuolaidų, nufotografavau skalbiklių ir alyvuogių aliejaus kainas. Atėjus „akcijų dienoms“, pamačiau tas pačias prekes su rėkiančiomis geltonomis etiketėmis. Spėkite ką? Kaina buvo sumažinta vos 5 centais, o pradinė kaina (kuri buvo nubraukta) – dirbtinai užkelta. Nuo to laiko prieš pirkdamas brangesnį daiktą ar ilgai negendančius produktus didesniais kiekiais, visada patikrinu kainas keliose programėlėse.

Reziumė: Mano asmeninė savaitės pirkinių formulė

Jei norite iš tikrųjų pamatyti pokytį savo banko sąskaitoje, siūlau pradėti nuo mano patikrintos sistemos:

1. Planavimas pagal akcijas, o ne pagal norus: Ketvirtadienio vakarą aš peržiūriu skaitmeninius leidinius. Jei matau, kad tą savaitę pigi lašiša ar vištienos filė, mūsų savaitės meniu suksis aplink šiuos produktus. Mes neplanuojame vakarienės ekspromtu.

2. Sąrašo diktatūra: Į parduotuvę einu tik turėdamas sąrašą telefone (naudoju paprastą Notes programėlę su varnelėmis). Jei prekės nėra sąraše, ji neegzistuoja. Nesvarbu, kaip skaniai kvepia bandelės.

3. Sotumo taisyklė: Tai skamba banaliai, bet tai veikia. Kartą nuėjau ieškoti pirkinių alkanas po sunkaus darbo – čekis buvo 40 eurų didesnis nei įprastai, o maiše gulėjo pusgaminiai, traškučiai ir trys rūšys sūrio, kurių mums visai nereikėjo.

Taupymas nėra skurdas ar ribojimas – man tai tapo smagiu žaidimu, strategija, kurioje aš laimiu prieš milžiniškas korporacijas. Pabandykite ir pamatysite, kaip greitai pildosi jūsų atostogų ar kitų tikslų taupyklė!