Kaunietis pasidalijo, ką išgyveno poliklinikoje – skaitytojai pasipiktino

Kai Tomas, 42 metų kaunietis, socialiniuose tinkluose pasidalijo savo vizito į polikliniką patirtimi, per kelias valandas istorija išplito ir sulaukė šimtų komentarų.

„Negalėjau patikėti, kad XXI amžiuje žmogus, sergantis, dar turi kovoti, kad būtų išgirstas.“

Skaitytojai piktinosi, komentavo, dalijosi panašiomis patirtimis – tai liudija apie sisteminę problemą, su kuria susiduria ne vienas pacientas.

Ką išgyveno Tomas?

Kaip pats pasakoja, viskas prasidėjo nuo paprastos sveikatos problemos – stipraus nugaros skausmo. Tomas nusprendė kreiptis į savo šeimos gydytoją. Bet prasidėjo biurokratinis košmaras.

Jo istorija žingsnis po žingsnio:

1. Registracija telefonu – 42 kartai skambinta.

2. Gavęs laiką po 4 dienų, atvyksta anksčiau – laukia dar 50 minučių.

3. Gydytojas – „šaltas, skubantis, vos pakelia akis nuo kompiuterio.“

4. Išrašomas vaistas, be jokio tyrimo ar klausimo apie alergijas.

5. Tomas primena apie ilgalaikį stuburo problemų foną – „Pas specialistą pateksite po mėnesio.“

Reakcijos: pasipiktinimas ir pritarimas

Po Tomo įrašo pasipylė šimtai komentarų. Dalis žmonių dėkojo už atvirumą, kiti dalijosi savo istorijomis:

• „Mano mama dėl kraujospūdžio problemų pateko tik po dviejų savaičių – laimei, spėjome.“

• „Atrodo, kad pacientas yra trukdis, o ne žmogus.“

• „Jaučiuosi kaip numeris sistemoje, ne žmogus su skausmu.“

Kodėl taip vyksta?

Pasak sveikatos priežiūros ekspertų, tokios situacijos dažnai kyla dėl:

• Per mažo gydytojų skaičiaus, ypač šeimos gydytojų

• Didžiulio darbo krūvio – vienas gydytojas gali turėti 1 500-2 000 pacientų

• Biurokratinių apribojimų – vizitai trumpinami, daugiau dėmesio skiriama dokumentacijai nei žmogui

• Sistemos inertiškumo – pokyčiai vyksta lėtai, sprendimų stinga

Ar yra sprendimų?

1. Daugiau dėmesio pirminiam kontaktui

Tomas sako, kad viskas būtų buvę kitaip, jei registratūros darbuotoja būtų buvusi empatiška:

„Nereikia stebuklų – užtenka paprasto žmogiško požiūrio.“

2. Skaitmenizacija, kuri veikia

Registracijos internetu ar mobilios programėlės – veikia ne visur. Kai kur sistema stringa arba nereaguoja į tikrąsias paciento būsenas.

3. Mažesnis biurokratijos svoris gydytojams

Šeimos gydytojai skundžiasi, kad daugiau laiko praleidžia pildydami formas nei kalbėdami su pacientu.

Ką galime daryti kaip visuomenė?

• Kalbėti apie problemas viešai. Tik taip sistema pradeda reaguoti.

• Remti gerus pavyzdžius. Jei patyrėte gerą aptarnavimą – parašykite padėką.

• Kviesti valdžios atstovus į pacientų „batus“ – padėtų jiems pamatyti realybę.

Santrauka: Ką išmokome iš Tomo istorijos?

• Poliklinikos Lietuvoje vis dar susiduria su sisteminėmis problemomis.

• Pacientai dažnai jaučiasi nereikalingi, negerbiami.

• Reikalingas žmogiškas, o ne tik techninis požiūris į sveikatos apsaugą.

• Pokyčiai galimi, bet jų reikia reikalauti išvien – kaip bendruomenei.