Kaunietis pasidalijo, ką išgyveno poliklinikoje – skaitytojai pasipiktino
Reklama
Kai Tomas, 42 metų kaunietis, socialiniuose tinkluose pasidalijo savo vizito į polikliniką patirtimi, per kelias valandas istorija išplito ir sulaukė šimtų komentarų.
„Negalėjau patikėti, kad XXI amžiuje žmogus, sergantis, dar turi kovoti, kad būtų išgirstas.“
Skaitytojai piktinosi, komentavo, dalijosi panašiomis patirtimis – tai liudija apie sisteminę problemą, su kuria susiduria ne vienas pacientas.
Ką išgyveno Tomas?
Kaip pats pasakoja, viskas prasidėjo nuo paprastos sveikatos problemos – stipraus nugaros skausmo. Tomas nusprendė kreiptis į savo šeimos gydytoją. Bet prasidėjo biurokratinis košmaras.
Jo istorija žingsnis po žingsnio:
Registracija telefonu – 42 kartai skambinta.
Gavęs laiką po 4 dienų, atvyksta anksčiau – laukia dar 50 minučių.
Gydytojas – „šaltas, skubantis, vos pakelia akis nuo kompiuterio.“
Išrašomas vaistas, be jokio tyrimo ar klausimo apie alergijas.
Tomas primena apie ilgalaikį stuburo problemų foną – „Pas specialistą pateksite po mėnesio.“
Reakcijos: pasipiktinimas ir pritarimas
Po Tomo įrašo pasipylė šimtai komentarų. Dalis žmonių dėkojo už atvirumą, kiti dalijosi savo istorijomis:
„Mano mama dėl kraujospūdžio problemų pateko tik po dviejų savaičių – laimei, spėjome.“
„Atrodo, kad pacientas yra trukdis, o ne žmogus.“
„Jaučiuosi kaip numeris sistemoje, ne žmogus su skausmu.“
Kodėl taip vyksta?
Pasak sveikatos priežiūros ekspertų, tokios situacijos dažnai kyla dėl:
Per mažo gydytojų skaičiaus, ypač šeimos gydytojų
Didžiulio darbo krūvio – vienas gydytojas gali turėti 1 500-2 000 pacientų
Biurokratinių apribojimų – vizitai trumpinami, daugiau dėmesio skiriama dokumentacijai nei žmogui
Sistemos inertiškumo – pokyčiai vyksta lėtai, sprendimų stinga
Ar yra sprendimų?
1. Daugiau dėmesio pirminiam kontaktui
Tomas sako, kad viskas būtų buvę kitaip, jei registratūros darbuotoja būtų buvusi empatiška:
„Nereikia stebuklų – užtenka paprasto žmogiško požiūrio.“
2. Skaitmenizacija, kuri veikia
Registracijos internetu ar mobilios programėlės – veikia ne visur. Kai kur sistema stringa arba nereaguoja į tikrąsias paciento būsenas.
3. Mažesnis biurokratijos svoris gydytojams
Šeimos gydytojai skundžiasi, kad daugiau laiko praleidžia pildydami formas nei kalbėdami su pacientu.
Ką galime daryti kaip visuomenė?
Kalbėti apie problemas viešai. Tik taip sistema pradeda reaguoti.
Remti gerus pavyzdžius. Jei patyrėte gerą aptarnavimą – parašykite padėką.
Kviesti valdžios atstovus į pacientų „batus“ – padėtų jiems pamatyti realybę.
Santrauka: Ką išmokome iš Tomo istorijos?
Poliklinikos Lietuvoje vis dar susiduria su sisteminėmis problemomis.
Pacientai dažnai jaučiasi nereikalingi, negerbiami.
Reikalingas žmogiškas, o ne tik techninis požiūris į sveikatos apsaugą.
Pokyčiai galimi, bet jų reikia reikalauti išvien – kaip bendruomenei.
