Kur geriausiai auga šilbaravykiai? Grybautojų pamėgtos vietos
Kur geriausiai auga šilbaravykiai? Grybautojų pamėgtos vietos
Reklama
Šilbaravykiai – tai vieni iš labiausiai vertinamų grybų Lietuvos miškuose. Jie išsiskiria ne tik puikiu skoniu, bet ir tuo, kad dažnai auga gausiai, o jų ieškoti galima iki pat vėlyvo rudens. Tačiau jų rasti ne taip paprasta, jei nežinai, kur tiksliai jų ieškoti.
Šiame straipsnyje sužinosi:
-
Kur geriausiai auga šilbaravykiai – kokiuose miškuose, kokiose dirvose;
-
Kokiose vietovėse Lietuvoje jų daugiausia;
-
Kaip juos atpažinti;
-
Naudingus patarimus ir ką svarbu žinoti apie šilbaravykius.
Kada auga šilbaravykiai?
Šilbaravykių sezonas tęsiasi nuo:
-
Liepos pradžios iki lapkričio;
-
Ypač gausiai jie dygsta rugpjūčio – spalio mėnesiais;
-
Daugiausiai jų būna po šiltų lietingų orų, kai dirva drėgna, bet oro temperatūra nekrenta žemiau +10 °C.
Kokiuose miškuose auga šilbaravykiai?
Šilbaravykiai (lot. Boletus impolitus arba kai kurios Xerocomellus rūšys) dažniausiai randami:
-
Lapuočių ir mišriuose miškuose, ypač kur auga ąžuolai, liepos, beržai;
-
Mėgsta derlingą, drėgną, purią dirvą;
-
Dažnai randami miško pakraščiuose, proskynose, netoli takelių;
-
Neretai pasirodo pavieniui, bet jei randi vieną – verta gerai apsižvalgyti.
Patikrintos šilbaravykių vietos Lietuvoje
Grybautojai išskiria šias populiarias ir produktyvias vietoves:
| Regionas | Miško vietovė / plotas | Aprašymas |
|---|---|---|
| Vilniaus kraštas | Riešės, Zujūnų, Nemenčinės girios | Mišrūs miškai su daug lapuočių, lengva privažiuoti |
| Dzūkija | Marcinkonys, Merkinė, Valkininkai | Daug senų lapuočių miškų su drėgnomis vietomis |
| Aukštaitija | Labanoro giria, Anykščiai | Derlingi miškai su beržais, drebulėmis |
| Suvalkija | Vištyčio regioninis parkas | Mažai lankomi mišrūs miškai |
| Žemaitija | Plungės, Telšių apylinkės | Lapuočių miškai, kalvotos vietovės, puiki grybiena |

Kaip atpažinti šilbaravykį?
Šilbaravykių būna kelių rūšių, tačiau pagrindiniai požymiai:
-
Kepurėlė ruda, švelni, kartais šiek tiek lipni, 4-10 cm skersmens;
-
Kotas šviesus arba gelsvas, kartais su švelniu tinkleliu;
-
Porinis vamzdynas po kepurėle – pradžioje gelsvas, senstant tampa žalsvas;
-
Malonus kvapas, ne stiprus, bet „grybų“;
-
Spaudžiant mėsa nėra stipriai mėlynuojanti, skirtingai nei kai kurie kiti baravykai.
Patarimai renkant šilbaravykius
-
Ieškok lapuočių miškuose, ypač ten, kur daug ąžuolų ar liepų;
-
Venk sausų vietų – šilbaravykiai mėgsta drėgmę;
-
Rink jaunus ir tvirtus grybus – seni greitai minkštėja ir gali būti sukirmiję;
-
Neimk grybų, kurie smarkiai mėlynuoja pjūvio vietoje – tai gali būti kitos rūšys, ne šilbaravykiai;
-
Jei randi vieną – apžiūrėk aplinkui – jie dažnai auga grupėmis;
Ar šilbaravykiai tinkami valgymui?
Taip – šilbaravykiai yra valgomi ir labai skanūs grybai:
-
Tinka kepti, troškinti, dėti į sriubas;
-
Gerai laiko formą ir nesubliūkšta;
-
Taip pat gali būti džiovinami ar konservuojami;
-
Kai kurie grybautojai juos laiko skaniausiais po baravykų.
Patarimas: prieš kepdami – šiek tiek apvirkite, kad sumažėtų gleivėtumas, jei jis jaučiamas.
Apibendrinimas
Šilbaravykiai – tai puikus pasirinkimas ieškantiems sodraus skonio grybų, augančių lapuočių ir mišriuose miškuose. Geriausios vietos jų ieškoti – Vilniaus, Dzūkijos ir Aukštaitijos miškingos vietovės, kur gausu ąžuolų, liepų ar beržų. Jei žinai, kur ieškoti – tikrai grįši su pilnu krepšiu!
