Kur geriausiai auga ūmėdės ir kaip jas atpažinti?

Kur geriausiai auga ūmėdės ir kaip jas atpažinti?
Ūmėdės – vieni iš dažniausiai aptinkamų grybų Lietuvos miškuose. Nors kai kurie jų vengia, iš baimės supainioti su nevalgomu ar nuodingu grybu, tačiau patyrę grybautojai žino – ūmėdės yra skanūs, saugūs ir gausūs grybai, jei žinai, kaip jas atpažinti ir kur ieškoti.
Šiame straipsnyje sužinosi:
-
Kokiuose miškuose ūmėdės auga gausiausiai;
-
Kada ieškoti ūmėdžių;
-
Kaip jas atpažinti ir atskirti nuo pavojingų dvynių;
-
Patikrintas vietas Lietuvoje;
-
Patarimus grybautojams.
Kada dygsta ūmėdės?
Ūmėdžių sezonas yra vienas ilgiausių tarp valgomų grybų – jos dygsta nuo:
-
Birželio vidurio iki spalio pabaigos;
-
Didžiausias pikas – liepos–rugsėjo mėnesiai;
-
Dažnai dygsta po lietaus, ypač po šilto vasaros lietaus.
Kur auga ūmėdės?
Ūmėdės (lot. Russula) yra itin prisitaikę grybai, todėl jų galima rasti įvairiose buveinėse. Vis dėlto, kai kurios sąlygos joms labiausiai tinka:
-
Mišrūs ir lapuočių miškai – ypač su beržais, drebulėmis, ąžuolais;
-
Drėgnos, purios dirvos, bet ne per daug pelkėtos;
-
Šviesesnės miško vietos, aikštelės, pakraščiai;
-
Kartais pasitaiko net soduose ar senose parkuose su medžiais.
Ar ūmėdės auga spygliuočių miškuose?
Taip, bet rečiau. Kai kurios rūšys mėgsta eglynus ar mišrius miškus su pušimis, bet dauguma ūmėdžių mėgsta lapuočius.
Patikrintos ūmėdžių vietovės Lietuvoje
Jeigu ieškai gausių ūmėdžių plotų, štai kur verta važiuoti:
Regionas | Miško vietovė | Aprašymas |
---|---|---|
Dzūkija | Marcinkonių, Merkinės apylinkės | Daug mišrių miškų su drėgna žeme |
Aukštaitija | Labanoro giria, Ignalina | Švarūs mišrūs miškai, mažai lankomi |
Vilniaus kraštas | Zujūnai, Riešė, Lavoriškės | Mišrūs miškai netoli miesto |
Žemaitija | Tverai, Varnių regionas | Šviesūs, purūs lapuočių miškai |
Suvalkija | Kazlų Rūda | Mišrūs, senesni miškai su ąžuolais |

Kaip atpažinti ūmėdę?
Ūmėdžių rūšių yra daugiau nei 30, tačiau visos jos turi keletą bendrų bruožų:
Būdingos savybės:
-
Kepurėlė – dažniausiai ryškios spalvos: raudona, žalia, violetinė, geltona, melsva;
-
Kepurėlės paviršius – lygus, šiek tiek blizgus, kartais trapus;
-
Lakšteliai – balti arba gelsvi, trapūs;
-
Kotas – baltas, trapus, dažnai trupa lyg kreida;
-
Kvapas – silpnas, „grybiškas“, ne aitrus;
-
Pjaunant nesiskiria pieniškų sulčių (skirtingai nei piengrybiai).
Svarbiausia – atskirti valgomą nuo nevalgomo
Nors daugelis ūmėdžių yra valgomi, kai kurios rūšys yra karčios arba net šiek tiek nuodingos.
Patarimas: ragavimo testas
-
Paimk mažą kepurėlės gabaliuką ir palaižyk ar šiek tiek pakramtyk (nepraryjant!).
-
Jei skonis švelnus, malonus – tikėtina, kad ūmėdė valgoma.
-
Jei stipriai aitrus, deginantis – išmesk.
Nepainiok su musmirėmis! Nors jos paprastai turi kitokią struktūrą, bet pradedančiam grybautojui ryški ūmėdė gali pasirodyti panaši.
Valgomos ūmėdės: geriausios rūšys
Rūšis | Spalva kepurėlės | Skonis | Populiarumas |
---|---|---|---|
Žalsvoji ūmėdė | Žalia | Švelnus | ⭐⭐⭐⭐⭐ |
Geltonoji ūmėdė | Geltona | Švelnus | ⭐⭐⭐⭐ |
Violetinė ūmėdė | Violetinė | Šiek tiek saldi | ⭐⭐⭐ |
Raudonoji ūmėdė | Raudona | Gali būti aitraus skonio | ⭐⭐ |
Patarimai grybautojui
-
Rink tik tas ūmėdes, kurias pažįsti – tai taisyklė nr. 1;
-
Venk senų, gleivėtų, pažeistų grybų;
-
Niekada nevalgyk žalių ūmėdžių – visada termiškai apdorok;
-
Švelnaus skonio ūmėdės – puikus papildas keptiems patiekalams ar sriuboms;
-
Jei nesate tikras – geriau palik grybą miške.
Ar apsimoka rinkti ūmėdes?
Taip! Daugelis ūmėdžių:
-
Skanūs, aromatingi, universalūs virtuvėje;
-
Greitai paruošiami;
-
Dažnai auga masiškai, tad grybavimas tampa itin sėkmingas;
-
Tinka kepti, troškinti, konservuoti.
Apibendrinimas
Ūmėdės – vieni gausiausių ir lengviausiai randamų grybų Lietuvoje. Jos auga daugiausiai lapuočių ir mišriuose miškuose, o ypač ten, kur drėgna ir puri žemė. Jei žinai, kaip atpažinti švelnaus skonio ūmėdes ir atsirinkti nuo aštrių ar karčių, galėsi mėgautis vienais vertingiausių valgomų grybų mūsų miškuose.