Kai pirmą kartą išgirdau apie Lietuvą, ji man atrodė tiesiog viena iš daugelio mažų šalių kažkur Rytų Europoje. Nedaug žinojau – gal tik tai, kad ten šalta, o kalba skamba kaip iš kito pasaulio. Bet kai galiausiai čia atvykau, Lietuva atsiskleidė kaip maža šalis su milžiniška širdimi. Ir būtent ta širdis užburia.

Per trumpą laiką ji mane nustebino daugiau kartų, nei Amerika sugeba per metus. Štai kas mus, amerikiečius, čia taip traukia.

🌲 Gamta, kuri išvalo galvą

Amerikoje dažnai tenka važiuoti valandų valandas, kad pabėgtum nuo miesto triukšmo. Lietuvoje – gamta yra visur. Parkai, miškai, ežerai – viskas pasiekiama vos per kelias minutes.

Vieną vakarą pasivaikščiojau palei Neries upę, kitą rytą jau maudžiausi ežere. Visa tai – mieste! Čikagoje tam reikėtų savaitgalio plano ir nuomos.

🍽 Paprastas maistas, bet su siela

Negaliu nepaminėti virtuvės. Lietuviškas maistas atrodo paprastas – bulvės, burokėliai, kopūstai. Bet kai viskas pagaminta iš šviežių produktų, su meile ir dažnai – pagal močiutės receptą – skonis būna… tikras.

Paragavęs kugelio su spirgučiais ir šaltibarščių su kiaušiniu bei karštomis bulvėmis, supratau: maistas nebūtinai turi būti „Instagraminis“, kad būtų nepriekaištingas.

👨‍👩‍👧‍👦 Žmonės – nedaugžodžiai, bet šilti

Lietuviai nepuola glėbesčiuotis, neklausia „how are you“ kiekviename žingsnyje. Bet tai, ką jie duoda – tikra.

Kai pasiklydau Vilniuje, vienas vyresnis vyras pats nuėjo su manimi iki reikiamos vietos. Nekalbėjo angliškai, bet rodė kryptį, šypsojosi, linktelėjo – ir nieko neprašė mainais.

Ši šalis moko, kad šiluma – tai ne žodžiai, o veiksmai.

📖 Istorija, kurią žmonės išgyveno

Amerikoje istoriją skaitome vadovėliuose. Lietuvoje – ji gyva, ji vis dar juntama. Pasivaikščiojimas po buvusį KGB kalėjimą Vilniuje ar net pokalbis su močiute apie sovietinius laikus – tai ne muziejus, tai tikros žmonių patirtys.

Ir tai sukuria pagarbą. Lietuviai niekada neskelbs, kad jų šalis tobula – bet jie žino, ką reiškia už ją kovoti.

💬 Kalba – keista, bet hipnotizuojanti

Iš pradžių lietuvių kalba man skambėjo tarsi elfų kalba iš „Žiedų valdovo“. Visi tie „š“, „č“, „ų“, „ė“… Bet kuo ilgiau klausai – tuo labiau ji įtraukia.

Išmokau pasakyti „ačiū“, „labas“ ir „cepelinai“ – tai jau pažanga! (Beje, už pastarąjį žodį visi visada nusišypso.)

Kas užburia amerikiečius Lietuvoje?

Pabaigai: mažas stebuklas vardu Lietuva

Lietuva niekada nesieks būti garsiausia, didžiausia ar „trendiniausia“. Bet būtent dėl to ji ir žavi. Maža, tyliai pasitikinti savimi šalis, kur žmonės dirba tyliai, švenčia nuoširdžiai, ir myli paprastai, bet stipriai.

Ir kai manęs klausia, ar norėčiau čia sugrįžti – atsakau:
Aš niekur taip greitai nenurimstu, kaip Lietuvoje.