Piemuo ir vėjo princesė: pasitikėjimo kupina pasaka vaikams
Piemuo ir vėjo princesė
Informacija apie pasaką
Kilmė: Pasaka apie piemenį ir vėjo princesę pasakoja apie draugystę, drąsą ir pasitikėjimą savo širdimi. Tai pasaka, kuri moko, kad tikėjimas savo jėgomis ir atvirumas kitų pasauliams gali atskleisti nuostabias paslaptis ir padėti įveikti net didžiausias kliūtis.
Tinkamas amžius: Pasaka skirta vaikams nuo 7 iki 12 metų, kurie pradeda suprasti, kad tik tikrasis pasitikėjimas ir atvirumas gali atverti naujas galimybes ir išspręsti net sunkiausias problemas.
Pasaka:
Vieną saulėtą rytą, kai pievose žaliavo gausybė žolių ir paukščiai dainavo savo melodijas, gyveno jaunas piemenėlis vardu Lukas. Jis buvo paprastas berniukas, kuris kasdien ganydavo avis ant kalvų, stebėdamas besikeičiančius dangų atspindžius ir gaudydamas vėją su savo plaukų sruogomis. Lukas niekada nesiskundė savo gyvenimu, nes jis mėgo būti gamtoje, jautėsi laisvas ir ramus.
Tačiau vieną dieną, kai pievose pūtė stiprus vėjas, Lukas pastebėjo kažką neįprasto. Tarp medžių pasirodė mergaitė, kurios plaukai buvo ilgi ir sidabriniai, o drabužiai plazdėjo kaip vėjas. Ji atrodė kaip pati vėjo dvasia, tarsi jos kūnas būtų susiliejęs su gamta.
„Kas tu?“ – paklausė Lukas, nustebęs.
„Aš esu vėjo princesė,“ – atsakė mergaitė su švelniu balsu. „Aš gyvenu aukštai kalnuose, kur vėjai susitinka ir kur jie gimsta. Bet šiandien atėjau pas tave, nes aš ieškau to, kuris sugeba klausytis vėjo ir suprasti jį.“
„Aš moku klausytis vėjo,“ – atsakė Lukas. „Bet kodėl manęs ieškai?“
„Tavo širdyje yra kažkas ypatingo,“ – paaiškino vėjo princesė. „Tu sugebi pajusti, ką sako vėjas, ir tu esi pasirengęs išklausyti. Bet aš turiu tau užduotį. Jeigu tu nori padėti man ir išgelbėti mūsų pasaulį, turi sekti vėjo žymes ir pasiekti aukščiausią kalną, kur slypi paslaptis, galinti išgelbėti mus nuo tamsos, kuri ateina su šaltu ir blogu vėju.“
Lukas, nors ir išsigandęs, sutiko padėti. „Jei galiu, padarysiu tai. Bet kas laukia manęs tame kalne?“
„Aukščiausiame kalne gyvena šaltasis vėjas, kuris nori užšaldyti mūsų pasaulį. Jis išleido užkeikimą, ir tik tas, kuris sugeba išklausyti tikrąjį vėją, gali atnešti šilumą ir vėl atgauti pusiausvyrą,“ – paaiškino vėjo princesė. „Bet jei tavo širdis bus atvira ir tu pasitikėsi savo jėgomis, vėjas parodys tau kelią.“
Lukas jautė, kad tai nebus lengva užduotis, tačiau jis pasitikėjo vėjo princesės žodžiais. Jis paėmė savo avinų ganymo lazdelę ir sekė paskui ją, leidžiantis per slėnius ir pakilimus. Kiekvienas žingsnis buvo kupinas neaiškumo ir baimės, tačiau vėjo balsai vis dar skambėjo aplink jį, tarsi ragindami ir vedantys jį į priekį.
Kai jie pasiekė kalno viršūnę, pasitiko juodas, šaltas vėjas, kuris atrodė tarsi pats šaltasis vėjas, apie kurį kalbėjo vėjo princesė. Jis buvo kaip ledinis rytas, beširdis ir neprieinamas.
„Tu nesupranti,“ – tarė šaltasis vėjas. „Aš noriu šalto pasaulio, nes tik tada galėsiu turėti valdžią. Aš užšaldysiu viską, ir niekas negalės man prieštarauti.“
„Bet tikrasis vėjas yra šiltas ir gyvybingas,“ – atsakė Lukas. „Jis ne tik šaltas, jis gali atnešti gyvybę ir pusiausvyrą. Jei tu galėtum suprasti vėją ir leisti jam laisvai pūsti, pasaulis vėl atsistotų.“
Šaltasis vėjas juokėsi, tačiau Lukas nesustojo. Jis prisiminė visus savo klausimus ir ryžtą, kai jis jautė vėjo švelnumą pievose ir kalnuose. Jis pasilenkė prie žemės ir uždarė akis, pasikliaudamas savo širdimi, klausydamasis tikrojo vėjo, kuris atneša gyvybę, ne šaltį.
Vėjo princesė švelniai priėjo ir padėjo Luku, o tuomet kalno viršūnėje iš tiesų pasirodė šviesa, kuri lyg šiltas vėjas pradėjo išsklaidyti tamsą. Šaltasis vėjas dingo, ir pasaulis vėl tapo šiltas ir gyvas.
„Tu sugebėjai išgirsti tikrąjį vėją, Lukai,“ – pasakė vėjo princesė. „Tu padėjai atnešti šviesą ir šilumą, nes išgirdei vėjo širdį ir pasitikėjai savo jėgomis.“
Lukas grįžo į savo pievas, žinodamas, kad jis tapo drąsesnis, kad tikėjimas savo širdimi ir gebėjimas klausytis gamtos gali pakeisti pasaulį. Nuo tada jis daugiau niekada neabejojo savo jėgomis ir visada jautė, kad vėjas visada bus šalia jo, kaip šiltas draugas, vedantis jį į priekį.
Pasakos apibendrinimas:
Pasaka apie piemenį ir vėjo princesę moko, kad tik pasitikėjimas savo širdimi ir atvirumas gamtai gali padėti išspręsti net sunkiausias problemas. Drąsa ir gebėjimas klausytis pasaulio aplink mus gali atnešti šviesą ir išgydyti net didžiausias tamsas.
