Paslėptas lobis po kalnu – pamokanti pasaka vaikams

Informacija apie pasaką

Kilmė: Pasaka apie paslėptą lobį po kalnu – tai istorija apie drąsą, smalsumą ir draugystę, kuri padeda įveikti sunkumus ir atrasti tikrąsias gyvenimo vertybes.

Tinkamas amžius: Pasaka skirta vaikams nuo 6 iki 12 metų, mėgstantiems nuotykius ir paslaptis.

Pasaka:

Tolimoje šalyje, tarp žaliuojančių slėnių ir aukštų kalnų, stovėjo kalnas, kurio viršūnė visada buvo apgaubta rūku. Apie šį kalną sklandė daugybė legendų, tačiau labiausiai vaikus domino pasakojimas apie lobį, paslėptą po jo šlaitais. Niekas tiksliai nežinojo, kas slypi po kalnu, tačiau kalbama, kad tik drąsiausi ir geros širdies žmonės galėtų jį atrasti.

Mažame kaimelyje netoli kalno gyveno berniukas vardu Tomas. Jis buvo labai smalsus ir drąsus, tačiau kaimelio gyventojai dažnai juokdavosi iš jo svajonių. „Lobis po kalnu? Tai tik pasaka vaikams!“ – sakydavo jie. Bet Tomas nesileido atbaidomas.

Vieną rytą Tomas atsikėlė su ryžtu. Jis nusprendė pats išsiaiškinti, ar legendos apie lobį yra tikros. Jis pasiėmė savo mėgstamą kuprinę, kurioje buvo žibintuvėlis, kompasas ir duonos kepalas. Eidamas pro kaimą, jis sutiko mergaitę vardu Ema.

„Kur eini, Tomai?“ – paklausė Ema.

„Ieškoti paslėpto lobio po kalnu!“ – atsakė jis su šypsena.

„Aš irgi noriu eiti!“ – tarė Ema.

Tomas nesipriešino. Jis žinojo, kad kelionė bus ilga ir pavojinga, todėl draugė galėtų padėti. Jie abu išsiruošė į kelionę, žygiuodami per miškus ir upelius, kol pasiekė kalno papėdę.

Kalno šlaituose jie rado mažą, seniai apleistą olą. Jos įėjimą dengė vijokliai, tačiau Tomas ir Ema juos atitraukė ir pamatė laiptus, vedančius gilyn. Sužavėti ir truputį išsigandę, jie nusileido į tamsą.

Tuneliai buvo vingiuoti ir klaidūs. Staiga jie išgirdo švelnų garsą – tarsi vandens lašai būtų kritę ant akmens. Jie sekė garsą, kol atsidūrė prie požeminio ežero, kurio viduryje stovėjo akmeninė skrynia.

„Ar tai lobis?“ – sušnibždėjo Ema.

Tomas atsargiai priėjo prie skrynios ir ją atidarė. Viduje buvo ne auksas ar brangakmeniai, o mažytė švytinti lazdelė ir raštelis.

„Kas tai?“ – nustebo Tomas, paėmęs lazdelę.

Raštelyje buvo parašyta: „Lobį randa ne tas, kuris ieško turtų, o tas, kuris ieško šviesos širdyje. Ši lazdelė parodys kelią į tai, kas tikrai svarbu.“

Staiga oloje sušvito šviesa, ir Tomas bei Ema pastebėjo, kad aplink juos atsirado stebuklingos durys, vedančios į nuostabų sodą. Jame buvo daug gėlių, paukščių ir ramybės.

„Štai koks tikrasis lobis,“ – sušnibždėjo Ema. „Tai ne materialūs turtai, o vieta, kur gali rasti džiaugsmą ir ramybę.“

Tomas sutiko. Jie abu praleido dieną stebuklingame sode, mėgaudamiesi jo grožiu ir supratę, kad didžiausias lobis yra ne po kalnu, o jų pačių širdyse.

Grįžę į kaimą, jie papasakojo visiems apie savo nuotykį. Kai kurie netikėjo jų istorija, tačiau Tomas ir Ema žinojo, kad tai, ką jie patyrė, pakeitė jų gyvenimus.

Nuo tada jie visada primindavo kitiems: „Tikrasis lobis slypi ne išorėje, o viduje. Tai mūsų drąsa, draugystė ir gebėjimas pamatyti grožį pasaulyje.“

Pasakos apibendrinimas:

Pasaka apie paslėptą lobį po kalnu moko, kad tikrasis turtas slypi ne materialiame pasaulyje, o mūsų širdyse. Drąsa, draugystė ir gebėjimas atrasti grožį yra tikrieji lobiai, kurie daro gyvenimą turtingą ir prasmingą.